Dar nepaniro

lapkričio 27, 2016
23475658403_25693574cf_k

 

Dar nepaniro

drumzlinas vanduo lėtai užlieja miestą nuo vandens
apsunksta gatvės jos prisipildo bet išties lieka tuštesnės
nei buvo

kur ne kur gali matyti kaip plaukia daikteliai
dar nepaniro čia lėlės ranka dar nepaniro čia klavesinas
ir skamba oi skamba paskutinė sonata ir mažyčiai plastiko
pirščiukai paskutinįsyk susigniaužia į kumštį

šis vanduo galiausiai pasiekia visus va jau sudrėko tavo kojinė
ir mažytis lašelis lyg vabaliukas kopia koja aukštyn kutena šlaunį
ir po savęs palikęs purviną šliūžę nusibaigia dešinėje kelnių
kišenėje bet palauk ar prisimeni ką joje nešiojiesi

iš telefono ima rūkti dūmai norisi prakeikti vandenį
juk viskas ką turėjai buvo dešinėje kelnių kišenėje
tavo užrašai tavo tėvų nuotraukos tavo feisbukas
tavo padorios merginos nepadorios nuotraukos
tavo keksiukų nuotraukos tavo slapti maršrutai

dabar nusiramink nors kalbėti aš nesustosiu

tu gali žiūrėti į kalnus tolumoje ir bandyti nuspėti
kas pasislėpęs juose tau signalizuoja veidrodžiu

tu gali žiūrėti į praskrendančius lėktuvus ir jiems
mojuoti tu mažas juokingas skruzdėliuk

tu gali žiūrėti į savo rankas ir skaityti ženklus kurie
per šimtmečius susiformavo ant odos

kad ir ką nuspręsi tu niekingas taškeli prieš tai turėsi
priimti paprastą bet amžinai tave įkalinsiantį sprendimą

arba tu krenti į tą drumzliną vandenį ir jame godžiai prigeri
į visas gerkles į nosies ertmę į plaučius ir į skrandį
kol pats tampi vis purvinesnis kaip tas vanduo
o drumzlės tavyje galbūt tampa gyvybe

arba tu sėdi ant šito stogo užsimerkęs viską pamiršęs
nejauti kaip aplink į tave panašūs dvesia ir dvokia
tu sėdi su savo sušiktomis lūpomis tu šypsaisi jomis
ir toje prakilnybėje miršti iš troškulio

 

Arnas Aleksandravičius, 2016-11-22

 

Nepraleiskite tekstų, sekite naujienas Facebook’e:

 

Dalintis galima čia:

Sveiko lietuviškojo feminizmo simbolis: Marija Piaseckaitė-Šlapelienė

vasario 20, 2016

 

Šią Valstybės atkūrimo dieną teko lankytis Rasų kapinėse prie didžiųjų Lietuvos kūrėjų, signatarų p. Basanavičiaus ir p. Vileišio kapų. Ten mano žvilgsnį patraukė vienas paminklas. Patraukė tuo, kad žinojau – jau esu jį kažkur matęs, nors Literatų kalnelyje tąkart lankiausi pirmą kartą gyvenime. Kapas, kuriame guli Marija ir Jurgis Šlapeliai, man atrodė toks matytas dėl to, kad šią Mariją, už mane vyresnę daugiau kaip šimtu metų, kadaise buvau įsimylėjęs. Tada rašiau istoriografinį darbą apie jos gyvenimą ir asmenybę, todėl perskaičiau viską, ką galėjau rasti Universiteto bibliotekoje, lankiausi jos namuose-muziejuje, dūsavau žiūrėdamas į atvaizdus ir, be abejo, mačiau jos kapo nuotrauką.

Mariją Piaseckaitę-Šlapelienę (1880-1977) galima apibūdinti daugeliu vardų – knygininkė, kultūros veikėja, knygnešė, visuomenininkė, verslininkė, aktorė, dainininkė. Man ji pirmiausia yra žmogus, kuris Lietuvą ir lietuvių kultūrą mylėjo labiau už save patį, kuris iškeitė ramų ir sotų gyvenimą į galimybę puoselėti lietuviškumą sunkiausiomis okupacijų sąlygomis. Nes, kaip pati sakė: „Su Lietuva ir Vilniumi skirtis, vis vien kaip žengti į kapus“.

Marija augo bajorų šeimoje, kurioje buvo kalbama lenkiškai, tačiau labai anksti išmoko ir lietuvių kalbą. Tai lėmė pažintis su vikaru Juozapu Ambraziejumi, kuris padovanojo jai lietuviškų dainų rinkinį, draudžiamų knygų apie Lietuvą ir jos istoriją, supažindino su žymiais Vilniaus lietuvių veikėjais. Geriau suvokusi savo lietuviškas šaknis, Marija įsimylėjo lietuvių kultūrą ir Lietuvą.

1900 m. baigė Vilniaus kilmingųjų mergaičių gimnaziją. 1905 m. vaidino pirmajame lietuviškame spektaklyje „Amerika pirtyje“, o 1906 m. atliko pagrindinį vaidmenį operoje „Birutė“. Bendravo su visais žymiausiais to meto kultūros veikėjais, o jos dukrytės krikštatėviu tapo pats dr. Jonas Basanavičius. Kartu su vyru Jurgiu Šlapeliu 1906 m. atidarė knygyną Vilniuje, kuris buvo ne tik vienas pirmųjų, bet ir veikė ilgiausiai, beveik 40 metų. Per tą laiką, deja, tik 9 mėnesius knygynas dirbo nepriklausomoje Lietuvoje – Vilniaus kraštą vis pasikeisdami valdė rusai, vokiečiai, lenkai.

Marija Piaseckaitė-Šlapelienė

Marijos knygyno reikšmė Lietuvai, jos darbai, talentų gausa, doras būdas, charizma ir grožis – tai priežastys, dėl kurių šis žmogus turėtų tapti sveiko lietuviškojo feminizmo simboliu. Prieš gerą šimtmetį, kai daugelyje Vakarų šalių moterys dar neturėjo balso teisės, vedama pašaukimo ir meilės Marija įkūrė verslą, turėjusį milžinišką įtaką Lietuvos kultūrai ir istorijai. Tai yra herojiškas pasiekimas, apytiksliai milijoną kartų lenkiantis populiarius kai kurių feminisčių kliedesius apie kūniškumą ir mėnesines. Marija ieškojo aukštesnės prasmės.

Jos knygynas buvo vienas svarbiausių kultūros ir lietuvybės puoselėjimo centrų Vilniuje, gaudavęs knygų iš viso pasaulio. Jis padėjo aprūpinti mokyklas, gimnazijas, bibliotekas lietuviškais leidiniais, taip pat skolino knygas visiems norintiems už nedidelę kainą. Tai lietuvių inteligentijai ir gimnazijų mokiniams suteikė galimybę skaityti svarbius mokslo ir filosofijos veikalus, literatūros kūrinius lietuviškai.

Greitai knygynas ėmė užsiimti ne tik platinimu, bet ir lietuvių literatūros leidyba. Pirmoji išleista knyga buvo Gabrieliaus Landsbergio-Žemkalnio melodrama „Birutė“. Knygas siųsdavo į Lietuvą – paprastai jos gabentos nelegaliai, slapta vežant per demarkacijos liniją, susitariant su pasienio ūkininkais, plukdant per Nerį. Knygyne darytos kratos, skirtos piniginės baudos, kartą Marija net buvo sulaikyta trims paroms, o dar vėliau ir sumušta, bet knygynas nenustojo veikęs.

Marija Piaseckaitė-Šlapelienė

Karas 1941 m. nusinešė Marijos mylimo vyro Jurgio Šlapelio gyvybę. 1944 m. į užsienį išvyko vaikai Gražutė, Laimutė ir Skaistutis, jų Marija niekada ir nebepamatė, dešimt metų net nežinojo, ar vaikai gyvi. Po karo užgriuvusi sovietų valdžia 1949 m. likvidavo knygyną, visos jo knygos buvo konfiskuotos. Šio knygyno didžiulę reikšmę geriausiai apibūdina nusavintų leidinių kiekis – išvežta net 5 sunkvežimiai (virš 10 tūkstančių) knygų. „Taip man gaila knygyno – lyg savo mylimiausio vaiko, dėl kurio tiek jėgų, sveikatos, darbų paaukota. Atrodė – mirė viskas ir aš miriau“ – rašė Marija.

Likusi viena okupantų stekenamoje Tėvynėje, be mylimo knygyno, be vyro ir vaikų, ilgą amžių nugyvenusi Marija mirė gūdžiais 1977 m. Net ir tada paliko pasaulį nuoširdžiai tikėdama, kad jos mylima Lietuva dar prisikels naujam gyvenimui laisvėje: „Buvo viena okupacija, kita, ir praėjo… Praeis ir šita…“

Papasakojau jums Marijos Piaseckaitės-Šlapelienės istoriją, nes ją vis dar myliu. Kaip myliu Juozą Lukšą-Daumantą, kuriame telpa visas didvyriškas lietuvių tautos atsidavimas Tėvynei ir laisvės troškimui. Marija irgi yra toks žmogus – ir jos nematomas frontas taip pat pareikalavo milžiniškos aukos.

Tikiu mūsų visų ateities Lietuva, kurioje berniukai svajotų būti tokiais kaip Juozas Lukša-Daumantas, o mergaitės – tokiomis kaip Marija Piaseckaitė-Šlapelienė. Tai bus drąsių, lygiateisių, išsilavinusių ir kilnių žmonių visuomenė. Tokia Lietuva tikėjo ir Marija: „Visos imperijos žlugo. Žlugs ir šita. Aš to nebesulauksiu, bet tu sulauksi. Kai tai įvyks, įkurk mūsų nameliuose muziejų. Tegul čia lankosi žmonės, tegul jiems čia būna gera, tegul jie džiaugiasi mūsų nameliais.“

Šiemet sukanka 20 metų, kai Pilies gatvėje veikia Marijos ir Jurgio Šlapelių namai-muziejus. Be to, šiemet sukanka ir 110 metų, kai buvo atidarytas garsusis knygynas. Dabar mūsų pareiga ir mūsų privilegija yra puoselėti Marijos atminimą, kalbėtis apie ją ir tęsti jos pradėtus kilnius darbus. Tai galime padaryti tokiu būdu, kuris šiai nuostabiai moteriai ypač patiktų – prisijungę prie akcijos „Knygnešiai 2016“ ir padovanoję provincijos mokykloms knygų, kurias jau perskaitėme: www.knygnesiai2016.lt

Marijos ir Jurgio Šlapelių kapas

Nepraleisk kitų įdomybių, sek mane Facebook’e:

 

Dalintis galima čia:

Valentino dieną ignoruoja snobai ir nuobodylos

vasario 13, 2016
vlntns

Aš pažįstu per daug žmonių, kuriems Šv. Valentino diena atrodo nieko verta – neva ji skirta tik durniams ir vaikigaliams. Tie žmonės, vieni iš jų apsimeta, kad Valentino dienos visai neprisimena ir nepastebi, o kiti prisimena šią dieną tik norėdami apie ją pasakyti ką nors sarkastiško.

Aš negaliu pykti ant šių nelaimingųjų. Kadaise jie labai daug laiko praleido bandydami suprasti Guy Debordo filmus, todėl dabar yra pernelyg išsilavinę ir turi pernelyg gerą skonį, kad galėtų džiaugtis paprastais gražiais dalykais. Neklausykime jų. Mūsų akys dar žiba nuoširdumu, o kasdienybė iš mūsų dar neišpūtė paskutinių vaikystės draiskalų. Todėl geriau papasakosiu, kaip Valentino diena atsirado, ir kodėl turėtume ją švęsti.

Dar daug metų iki Kristaus gimimo senovės Romos pagonys vasario 14 dieną švęsdavo Luperkalijas – persirengdavo dievu Luperku, baidydavo piktas dvasias ir įgydavo sveikatos bei vaisingumo. Buvo tikima, kad šventės minėjimas padės moterims pastoti, o jau pastojusioms lengviau pagimdyti. Taip pat Luperkalijų metu vykdavo loterija – merginos užrašydavo savo vardus ant lapelių ir mesdavo į ąsotį, o jaunuoliai traukdavo po vieną lapelį. Taip jie tapdavo pora iki šventės pabaigos.

Tada gimė krikščionybė. Popiežius Gelasijus I apie 496 m. po Kr. Luperkalijas uždraudė ir jų vietoje nurodė švęsti Šv. Valentino dieną. Bet kas buvo tas Valentinas? Staigmena! Jų buvo du! Iš tikrųjų, tai žinome tiek mažai, kad nėra aišku, ar vasario 14-ąją švenčiame vieno šventojo, ar dviejų skirtingų šventųjų dieną.

Senovinio Italijos Ternio miesto oficialiuose dokumentuose nurodoma, kad vyskupas Valentinas gimė ir gyveno šiame mieste, tačiau 273 m. vasario 14 d. buvo įkalintas ir nukankintas Romoje. Bažnyčios martirologe (kankinių sąraše) užsimenama apie Šv. Valentiną, kuris mirė iš Romos vedančiame kelyje Via Flaminia. Skirtinguose šaltiniuose rašoma, kad Šv. Valentinas buvo nukankintas, nes slapta sutuokdavo įsimylėjelių poras, nors imperatorius Klaudijus II buvo uždraudęs jaunuoliams tuoktis, kad jie taptų kuo geresniais kariais.

Pirmas ryškesnis Šv. Valentino dienos, kaip meilės šventės, paminėjimas yra 1381-1382 metais išleistoje Geoffrey Chaucerio knygoje „Paukščių parlamentas“, kur jis rašė:

For this was on St. Valentine’s Day
When every fowl cometh there to choose his mate
.

Williamas Shakespeare‘as 1600-1601 metais „Hamlete“ rašė:

Tomorrow is Saint Valentine’s day,
All in the morning betime,
And I a maid at your window,
To be your Valentine
.

Šv. Valentino diena visiems laikams išpopuliarėjo XVIII-XIX amžiuje – žmonės masiškai siuntinėjo meilės raštelius paštu, atvirukus ėmė pardavinėti spaustuvės. Iš viso 1835 metais Britanijoje paštu buvo išsiųsta 60000 Valentino dienos atvirukų, nors anais laikais pašto paslaugos buvo gerokai brangesnės nei šiandien.

Tada aš pradedu galvoti. Kai jau kelis šimtmečius žmonija švenčia savo meilę Šv. Valentino dieną, randa tokią nekaltą progą linksmintis, mylėti ir būti laimingais, tai būtinai turi atsirasti apatiškų išglebėlių, kurie įsispiria arogantiškoje pozoje ir ima po nosimi burbėti: „<blablabla> nes ta komercializacija, tai <blablabla> toks kičas, žinai <blablabla> nebent korporacijoms <blablabla> “. Atsipalaiduokite, pupuliai, ir išsiųskite atviruką.

Jūsų pinigai niekur nedings, jie įsilies į mūsų ekonomiką. Jei įsigysite Šv. Valentino dienos atviruką iš smulkaus knygynėlio, megztą širdį iš mugėje prekiaujančios mergaitės ir puokštę rožių iš nedidelio gėlių kiosko, tai dar ir padėsite kažkam siekti svajonės arba tiesiog sudurti galą su galu. Tokioje komercijoje tikrai nėra jokio godumo ir jokios niekšybės.

O jei mylėsite karštai kiekvieną metų dieną, bet vasario 14-ąją apsikeisite mažomis dovanėlėmis ir drauge išeisite į miestą pasilinksminti? O jei būsite vienišas, bet vasario 14-ąją išsiųsite keletą mielų ar juokingų atvirukų? Kas nutiks tada?

Tikrai žinau, kad vienas dalykas pasikeis – pasaulyje tądien bus daugiau šypsenų. Man tai atrodo šimtą kartų svarbiau už kvailą užsispyrimą daryti kitaip nei visi.

 

Nepraleisk kitų įdomybių, sek mane Facebook’e:

 

Dalintis galima čia: