Kas pasikeičia po vestuvių?

lapkričio 2, 2017

Mudu radome laiko rimtam pokalbiui prieš pat didžiąją dieną. Draugiškai sutarėme, kad nė velnio nenutuokiame, kas dabar bus. Tik tiek, kad laukia paviršutiniškos permainos – imsim nešioti žiedus, žmona pasikeis pavardę į ilgesnę, o kartu su ja keisis ir tapatybės kortelė, ir pasas. Po vestuvių praeis mėnuo, pirštas jau bus susidraugavęs su žiedu, o žmona vis dar tebebandys susidraugauti su nauja pavarde… Bet lygiai taip pat atrodė, kad susituokus gali niekas nesikeisti. Jei gyvename dviese ir mums gera, tai kokių dar pokyčių reikia? Gal tegul viskas lieka kaip buvę? Logika sakytų: jei abu mylime vienas kitą čia ir dabar, tai duok dangau, kad nepasikeisčiau nei aš, nei tu, nei mūsų meilė.

Pasirodo, yra ne visai taip. Per pirmąsias santuokos savaites mūsų maža komanda patyrė subtilius virsmus. Jie ir tapo visa ko esme.

Pirmasis virsmas: ramybė

Ramybė nėra seksualiausias žmogaus bruožas. Tarp naujienų portalų antraščių vargu ar rasime ką nors panašaus į „Jolanta Leonavičiūtė susprogdino ramybės bombą“. Kokia bebūtų nuobodi, vis dėlto ji yra esminis laimės dėmuo.

Ramybė reiškia, kad nekariauju – gyvenu taikoje su kitu ir, svarbiausia, savimi. Santuoka mums tai padovanoja, santuoka sako: kažkas tave priėmė tokį, koks esi. Ir ne tik šiandien, bet „kai laimė lydės ar vargas suspaus, kai sveikata tvers ar ligos suims“.

Tai reiškia, kad net jei susirietume labai, labai smarkiai – nuo gretimų medžių išlakstys varnos, o katytė slėpsis spintoje tarp drabužių, – netrukus susitaikysime. Galimybė viską baigti nebeegzistuoja. Kad ir kas benutiktų, mes žinome, kad privalome vienas kitą išsaugoti. Laikas tokioms abejonėms, kaip „ar ji tikrai skirta man?“, jau praėjo.

Tai pakeičia kasdienybę. Aš turiu po kojomis tvirčiausią pagrindą – savo naująją šeimą, todėl visi rūpesčiai tėra smulkmenos. Kas benutiktų, kol turime pakankamai meilės ir išminties likti kartu, tol niekas negali mūsų sužlugdyti. Šis žinojimas ir yra mano ramybė.

Antrasis virsmas: pasididžiavimas

Iš pradžių žodžiai „vyras ir žmona“ skambėjo kaip pokštas. Droviai, palengva ėmėme prie jų pratintis. Panašiai, kaip katytė letena tapšnoja anksčiau nematytą vabalą ar butelio kamštelį, vėliau ima juo žaisti, lakstydama po kambarius ir vartydama neatsargiai paliktus daiktus. Taip ir mes su savo naujomis rolėmis.

„Labas, žmona!“ – sakau atsiliepdamas jai telefonu. „Vakar buvom „Foals“ koncerte su… žmona.“ – pasakoju kolegoms darbe. „Pasitarsiu su žmona.“ – atsakau pardavimo agentui, prieš priskirdamas jo numerį prie kontakto, vardu Neatsiliepti.

Dabar šį magišką žodį turbūt naudoju taip pat dažnai kaip jos vardą. Tik iš pradžių tai atrodė kaip žaidimas. Abu greitai supratome – jei tai būtų tik žaidimas, jau būtų atsibodęs. Iš tiesų tai yra pasididžiavimas mūsų naujuoju vyro ir žmonos statusu. Aš didžiuojuosi savo žmona ir tuo, kad esu jos vyras.

Trečiasis virsmas: pagarba

Mes gerbėme vienas kitą ir iki santuokos, net labai. Tačiau tapę šeima išmokome dar geriau įsiklausyti, dar dažniau nusileisti vienas kito laisvei, nuomonei, tikslams. Be to, atradome ir naują pagarbos formą tam, ką sukūrėme.

Šį jausmą galiu palyginti su tuo, ką amerikiečiai jaučia prezidento institucijai arba ką britai jaučia Karūnai. Aš galiu nemėgti valstybės vadovo kaip asmens ir visais klausimais nesutikti su jo pažiūromis, tačiau prezidentui įėjus į kambarį vis tiek atsistosiu. O jei pasiseks pabendrauti, kreipsiuos „Mr. President“. Lygiai taip pat su Britanijos Karaliene – net jei manyčiau, kad ji tik turtinga močiutė, sutikęs Karalienę nusilenksiu ir tylėsiu, kol manęs neužkalbins. Nes aš gerbiu ne tik asmenį, bet ir instituciją, kurią jis atstovauja.

Panašią, tik dar didesnę pagarbą kelia santuoka. Kad ir kaip mane supykdytum, aš pasistengsiu susitvardyti, nes jaučiu pagarbą ne tik tau, bet ir nuo šiol mus siejančiam santuokos ryšiui, kuris yra nepalyginamai didingesnis už mano pyktį. Ši pagarba, kai ją lydi meilė, yra tvirtesnė už karūnos brangakmenius.

Pabaigai

Gaila, bet realybė nėra vien karūnos ir vienaragiai. Per praėjusius metus Lietuvoje išsituokė 8 879 šeimos. Spėju, kad dauguma šių žmonių vestuvių dieną galvojo: „jau mes tai tikrai nesiskirsim“. Taip pat spėju, kad po vestuvių jie irgi jautė ramybę, pasididžiavimą ir didesnę pagarbą vienas kitam.

Laimei, išmintingi senoliai mus iš anksto įspėjo, kad santuoka yra sunkus darbas. Todėl prasidėjusi nuo vilties ir svajonių, mūsų šeima toliau gyvasties semsis ne tik iš emocijų – ji gyvuos valios ir proto pastangomis.

To norėčiau palinkėti mums visiems, tiek dar laukiantiems vedybų, tiek kartu žygiuojantiems jau seniai. Kad įstengtume mylėti net tada, kai klaikiai nesinorės. Kad įstengtume meilės laukti, kai atrodys, kad ji kažkur išėjusi. Tie patys išmintingi senoliai mums pažadėjo: sugrįš.

 

Nepraleisk kitų tekstų, spausk:

 

Tekstas publikuotas: elaima.lt

Dalintis galima čia:

Apsigynėme

lapkričio 1, 2017
Vanagas

Lietuva spalio pabaigoje gynėsi nuo dviejų ryškių informacinio karo atakų. Pirmoji – prorusiškai žiniasklaidos priemonei dizainerio Juozo Statkevičiaus duotas interviu, kuriuo siekiama suduoti smūgį Lietuvos įvaizdžiui. Antroji – ryšių su visuomene specialistės Rūtos Vanagaitės pasisakymai, kuriais siekta sumenkinti Lietuvos partizano, brigados generolo Adolfo Ramanausko-Vanago nuopelnus Lietuvos pasipriešinimo kovų metu. Abi atakos prašėsi būti priskiriamos ne prie atsitiktinių, bet prie sąmoningai suplanuotų informacinio karo veiksmų: puolimas sinchroniškas, eskaluojamas ne tik žiniasklaidos, bet ir pačių pasisakiusiųjų, taip pat lydimas tokių sutampančių aplinkybių, kaip tuo pačiu metu viešojoje erdvėje pasirodžiusi aktyvi Juozo Statkevičiaus kolekcijos pristatymo reklama bei neseniai girdėtas Valstybės istorinės atminties komisijos siūlymas 2018-uosius paskelbti Sąjūdžio ir Adolfo Ramanausko-Vanago metais.

Tiek J. Statkevičiaus, tiek R. Vanagaitės pasisakymuose gausu standartinių informacinio karo požymių: vienu siekta pakirsti piliečių pasitikėjimą Lietuvos valstybe ir jos demokratine santvarka, kitu susilpninti visuomenės pasididžiavimą Lietuvos istorija. Tapo akivaizdu, kad mus puola, tad liko atsakyti į svarbiausią klausimą – o kaip mums sekasi gintis?

Lietuva nėra Rusija. Valstybės institucijos čia suteikia teisę į kitokią nuomonę, todėl J. Statkevičiaus ir R. Vanagaitės durų neišspirs „Aro“ pareigūnai, jie negaus šaukimo į teismą ir zelionkos į veidą. Kaip dera laisviems žmonėms, savo valstybę ir jos istorijos didvyrius mes giname patys, demokratiškai, argumentų ir įrodymų kalba. Todėl pastarosiomis dienomis kilęs vieningas visuomenės pasipiktinimas, komentarų ir straipsnių krūva rodo, kad atakos prieš Lietuvą žlugo, nes mes išmokstame prieš jas kovoti. Tai, kas turėjo būti sėkmingomis ryšių su visuomene kampanijomis, virto didžiulėmis gėdos dėmėmis, didžiuliais pačių užsilietos zelionkos plotais ant J. Statkevičiaus ir R. Vanagaitės reputacijos.

J. Statkevičius dar visai neseniai buvo ne tik garsiausias Lietuvos dizaineris, bet ir neabejotinai prestižinis mados prekės ženklas. Užsiminti, kad nešioji jo kurtą drabužį, būdavo malonu ir gal net kėlė pasididžiavimą. Nuo šiol gali būti kiek kitaip. Nemažai daliai žmonių, kurie įperka dizainerio drabužius, J. Statkevičiaus pasisakymai atrodo kaip bemokslio taksisto kliedesiai. Prastas skonis. Staiga tie klientai nebenori užsiminti, kad nešioja šio dizainerio drabužį (visai kaip nesigirtų, kad lankėsi „Ten Walls“ koncerte), nes susimąsto, kokią žinutę apie juos tai siunčia. Nepainioti meno su politika darosi vis sunkiau. Todėl galime manyti, kad J. Statkevičiaus karjeros kreivė, nors dar laikosi aukštai, pavažiavo žemyn.

Tuo tarpu R. Vanagaitės karjeros kreivė ne tik pavažiavo žemyn, bet pralaužė diagramos rėmus, ištrūko iš knygos puslapių, nušliaužė iki stalviršio krašto ir žnegtelėjo ant grindų. Dar visai neseniai dalis šviesuomenės R. Vanagaitę liaupsino už knygą „Mūsiškiai“, analizuojančią ypač aktualius ir deramai neįvertintus Lietuvos istorijos faktus. Autorės pastangas įvertino ir visuomenė, nes tiražai vis augo, knygos tapo bestseleriais. Viskas subyrėjo į šipulius per keletą valandų. Šiandien nuomonės lyderių akyse R. Vanagaitė jau yra arba suklaidintoji, arba nužudyto didvyrio sąskaita pasireklamuoti siekusi begėdė, arba net Kremliaus marionetė. Vadinasi, Lietuvos priešė. Panašus ir verslo bei pilietinės visuomenės požiūris: leidykla „Alma Littera“ nutraukė bendradarbiavimą su autore, išėmė iš prekybos jos knygas ir pažadėjo atiduoti į makulatūrą, o daugybė piliečių nepritarimą autorės mintims ir palaikymą šviesiam A. Ramanausko-Vanago atminimui išsakė socialinėse medijose žymėdami įrašus hashtagu #AšEsuVanagas ir susirinkdami prie KGB muziejaus uždegti žvakučių, palikti gėlių.

Po kilusių skandalų abu juos sukėlę asmenys nusprendė pasielgti skirtingai. Berašant šias eilutes J. Statkevičius viešai atsiprašė ir teigė: „nesupratau, su kuo kalbėjau, buvau naivus ir manimi pasinaudojo“. Tai gali reabilituoti kūrėją nepriklausomai nuo to, ar atsiprašymas nuoširdus. Tuo tarpu R. Vanagaitė elgėsi taip, kad tik dar labiau save skandintų: išplatino viešą laišką, kuriame ne atsiprašė, o teisinosi ir kaltino; davė interviu užsienio žiniasklaidai, kuriame ir toliau šmeižė A. Ramanauską-Vanagą; atsisakė ateiti į Edmundo Jakilaičio vedamą laidą „LRT forumas“, bet (dėsningai) sutiko dalyvauti liūdnai pagarsėjusios Rūtos Janutienės laidoje. Šias reakcijas iššaukė piliečių veiksmai. J. Statkevičius nebūtų atsiprašęs, o R. Vanagaitė nesiblaškytų kaip atsirišęs balionas, jei ne griežta mūsų kritika.

Visuomenės reakcija į J. Statkevičiaus ir R. Vanagaitės sukurtas informacines atakas buvo vienareikšmė. Reti bandymai užstoti prisišnekėjusius asmenis (Juozą gynė Jurga Lago ir Edita Mildažytė, Rūtą – Tomas Venclova) skambėjo kaip tylus pliaukštelėjimas turgaus aikštėje šeštadienio rytą. Beveik niekas neatsisuko. Tauta pasirodė esanti kaip reta vieninga, o tai teikia vilties, kad tampame vis labiau pilietiški ir vis labiau atsparūs priešiškai propagandai. Ar nepersistengiame? Ar nesielgiame idiotiškai, kai molio šukėje raižome inicialus? Galbūt. Dar tik mokomės atrasti aukso vidurį. Užtat einame teisingu – savigarbos, o ne pataikavimo – keliu.

 

Nepraleisk kitų tekstų, spausk:

 

Tekstas publikuotas: infokarai.lt

Dalintis galima čia:

Liberalų davatkos

spalio 11, 2017
liberalu-davatka

Nauji partijų reitingai liudija, kad Liberalų sąjūdį vis dar palaiko 5,7 procento rinkėjų („Spinter tyrimai“ apklausa, publikuota spalio 10 dieną). Gal atrodo nedaug, bet šalies mastu tai – tūkstančiai. Praėjusių Seimo rinkimų metu Vyriausioji rinkimų komisija užregistravo 2 514 657 balsavimo teisę turinčius asmenis. 5,7 procento jų yra 143 335 žmonės. Tai daugiau kaip 14 Siemens arenų, sausakimšų piliečių, kuriuos vienija jau ne alus ir pergalės, bet idėja, kad Liberalų sąjūdis yra just fine.

Sunku patikėti, kad turime omenyje tą pačią partiją: įtariamą politine korupcija, netekusią lyderių ir orumo, besiblaškančią lyg pašautas briedis, kurio smegenys dar nori gyventi, bet vidaus organai kraujuodami skaičiuoja paskutiniąsias. Net matydami šią kankynę 143 tūkstančiai liberalų rinkėjų neišsivaikščiojo. O juk šie žmonės turėtų būti jauni, išsilavinę, sunkiai dirbantys, uždirbantys ir todėl ypač nepakantūs korupcijai.

Ar toks atsidavimas reiškia, kad Liberalų sąjūdžio partija, kaip kokia Tėvynės sąjunga, Tvarka ir paksingumas ar Lietuvos lenkų rinkimų akcija, jau turi hardcorinių rinkėjų būrelį, kurie palaikys juos kad ir kas nutiktų, kad ir ką tie bedarytų? Juk gerai visiems žinomi senųjų partijų rinkėjai. Jų draugai jau pavargo aiškinti, kad, durniau, va tie gi sukėlė ekonominę krizę visam pasauliui ir atėmė pensijas, anie teisiami ir laikosi tik ant korumpuoto eksprezidento, o va ten tie išvis dirba Putinui ir net nėra lenkai.

Tik veltui aušina burną. Ateina spalis, atneša rinkimus. Lauke kažkodėl -35°C. Šiaurės Lietuvoje siaučia tornadai, pajūry – žemės drebėjimas, Suvalkijoje prie rinkimų apylinkių – išvažiuojamasis V. Katunskytės ir V. Karklelio turas. Spėkite, ar partijų davatkoms tai rūpi. Baikit… Vis tiek suguža prie balsavimo dėžučių ir brauko tuos savo kryželius, taip nulemdami rinkimų baigtį.

Matydami, kaip Liberalų sąjūdžio reitingai vis nekrenta žemiau plintuso, nors priežasčių tam galybė, galime spėti, kad ir ši partija jau suformavo tokį hardcorinių palaikytojų būrelį. Tuomet kyla klausimas, ar šis būrelis atėjus laikui ryšis svarbiausiam žingsniui? Ar lemtingąją dieną ateis balsuoti – per visas stichijas, per speigus, per Karklelį?

Gali būti. Įsivaizduokite, prie jūsų prieina apklausos vykdytojas ir paklausia, kokią partiją palaikote. Prieš akis pralekia liūdni E. Masiulio, Š. Gustainio, G. Steponavičiaus veidai, nubėgančio A. Guogos nugara, besišypsančios ir TIKRAI NIEKO APIE KYŠIUS NEŽINOJUSIOS R. Šimašiaus bei E. Gentvilo figūros. Nuvijate šiuos vaizdus ir atsakote: „Palaikau Liberalų sąjūdį“. Sutikite, tai reikalauja absoliutaus, kone davatkiško atsidavimo. Po tokio pareiškimo, išlemento žiūrint žmogui į akis, nueiti iki rinkimų apylinkės ir nubrėžti X gali atrodyti vieni juokai.

Matyti, kaip tai džiugina Liberalų sąjūdžio lyderius. Puikus metas elgtis kaip žmonėms, kurie nebeturi ką prarasti. Išsisukinėti nuo kaltinimų, griauti koalicijas. Dėl įdomumo Vilniaus meras galėtų nueiti su kuvalda ant Gedimino kalno šlaito ir šypsodamasis daužyti žemę, kol nugrius bokštas. Juk iki kitų rinkimų dar toli, o ir patiems būtų įdomu patikrinti, ar reitingai nors kiek pasikeis?

 

Nepraleisk kitų tekstų, spausk:

 

Tekstas publikuotas: lzinios.lt

Dalintis galima čia:

Eilėraštis: 3

rugpjūčio 30, 2017
priespauda

Nepraleiskite kūrinių:

 

Dalintis:

Eilėraštis: 2

rugpjūčio 17, 2017
jusu-vilnius-2

Nepraleiskite kūrinių:

 

Dalintis:

Eilėraštis: 1

rugpjūčio 17, 2017
jusu-vilnius

Nepraleiskite kūrinių:

 

Dalintis:

Sveiko lietuviškojo feminizmo simbolis: Marija Piaseckaitė-Šlapelienė

vasario 20, 2016

 

Šią Valstybės atkūrimo dieną teko lankytis Rasų kapinėse prie didžiųjų Lietuvos kūrėjų, signatarų p. Basanavičiaus ir p. Vileišio kapų. Ten mano žvilgsnį patraukė vienas paminklas. Patraukė tuo, kad žinojau – jau esu jį kažkur matęs, nors Literatų kalnelyje tąkart lankiausi pirmą kartą gyvenime. Kapas, kuriame guli Marija ir Jurgis Šlapeliai, man atrodė toks matytas dėl to, kad šią Mariją, už mane vyresnę daugiau kaip šimtu metų, kadaise buvau įsimylėjęs. Tada rašiau istoriografinį darbą apie jos gyvenimą ir asmenybę, todėl perskaičiau viską, ką galėjau rasti Universiteto bibliotekoje, lankiausi jos namuose-muziejuje, dūsavau žiūrėdamas į atvaizdus ir, be abejo, mačiau jos kapo nuotrauką.

Mariją Piaseckaitę-Šlapelienę (1880-1977) galima apibūdinti daugeliu vardų – knygininkė, kultūros veikėja, knygnešė, visuomenininkė, verslininkė, aktorė, dainininkė. Man ji pirmiausia yra žmogus, kuris Lietuvą ir lietuvių kultūrą mylėjo labiau už save patį, kuris iškeitė ramų ir sotų gyvenimą į galimybę puoselėti lietuviškumą sunkiausiomis okupacijų sąlygomis. Nes, kaip pati sakė: „Su Lietuva ir Vilniumi skirtis, vis vien kaip žengti į kapus“.

Marija augo bajorų šeimoje, kurioje buvo kalbama lenkiškai, tačiau labai anksti išmoko ir lietuvių kalbą. Tai lėmė pažintis su vikaru Juozapu Ambraziejumi, kuris padovanojo jai lietuviškų dainų rinkinį, draudžiamų knygų apie Lietuvą ir jos istoriją, supažindino su žymiais Vilniaus lietuvių veikėjais. Geriau suvokusi savo lietuviškas šaknis, Marija įsimylėjo lietuvių kultūrą ir Lietuvą.

1900 m. baigė Vilniaus kilmingųjų mergaičių gimnaziją. 1905 m. vaidino pirmajame lietuviškame spektaklyje „Amerika pirtyje“, o 1906 m. atliko pagrindinį vaidmenį operoje „Birutė“. Bendravo su visais žymiausiais to meto kultūros veikėjais, o jos dukrytės krikštatėviu tapo pats dr. Jonas Basanavičius. Kartu su vyru Jurgiu Šlapeliu 1906 m. atidarė knygyną Vilniuje, kuris buvo ne tik vienas pirmųjų, bet ir veikė ilgiausiai, beveik 40 metų. Per tą laiką, deja, tik 9 mėnesius knygynas dirbo nepriklausomoje Lietuvoje – Vilniaus kraštą vis pasikeisdami valdė rusai, vokiečiai, lenkai.

Marija Piaseckaitė-Šlapelienė

Marijos knygyno reikšmė Lietuvai, jos darbai, talentų gausa, doras būdas, charizma ir grožis – tai priežastys, dėl kurių šis žmogus turėtų tapti sveiko lietuviškojo feminizmo simboliu. Prieš gerą šimtmetį, kai daugelyje Vakarų šalių moterys dar neturėjo balso teisės, vedama pašaukimo ir meilės Marija įkūrė verslą, turėjusį milžinišką įtaką Lietuvos kultūrai ir istorijai. Tai yra herojiškas pasiekimas, apytiksliai milijoną kartų lenkiantis populiarius kai kurių feminisčių kliedesius apie kūniškumą ir mėnesines. Marija ieškojo aukštesnės prasmės.

Jos knygynas buvo vienas svarbiausių kultūros ir lietuvybės puoselėjimo centrų Vilniuje, gaudavęs knygų iš viso pasaulio. Jis padėjo aprūpinti mokyklas, gimnazijas, bibliotekas lietuviškais leidiniais, taip pat skolino knygas visiems norintiems už nedidelę kainą. Tai lietuvių inteligentijai ir gimnazijų mokiniams suteikė galimybę skaityti svarbius mokslo ir filosofijos veikalus, literatūros kūrinius lietuviškai.

Greitai knygynas ėmė užsiimti ne tik platinimu, bet ir lietuvių literatūros leidyba. Pirmoji išleista knyga buvo Gabrieliaus Landsbergio-Žemkalnio melodrama „Birutė“. Knygas siųsdavo į Lietuvą – paprastai jos gabentos nelegaliai, slapta vežant per demarkacijos liniją, susitariant su pasienio ūkininkais, plukdant per Nerį. Knygyne darytos kratos, skirtos piniginės baudos, kartą Marija net buvo sulaikyta trims paroms, o dar vėliau ir sumušta, bet knygynas nenustojo veikęs.

Marija Piaseckaitė-Šlapelienė

Karas 1941 m. nusinešė Marijos mylimo vyro Jurgio Šlapelio gyvybę. 1944 m. į užsienį išvyko vaikai Gražutė, Laimutė ir Skaistutis, jų Marija niekada ir nebepamatė, dešimt metų net nežinojo, ar vaikai gyvi. Po karo užgriuvusi sovietų valdžia 1949 m. likvidavo knygyną, visos jo knygos buvo konfiskuotos. Šio knygyno didžiulę reikšmę geriausiai apibūdina nusavintų leidinių kiekis – išvežta net 5 sunkvežimiai (virš 10 tūkstančių) knygų. „Taip man gaila knygyno – lyg savo mylimiausio vaiko, dėl kurio tiek jėgų, sveikatos, darbų paaukota. Atrodė – mirė viskas ir aš miriau“ – rašė Marija.

Likusi viena okupantų stekenamoje Tėvynėje, be mylimo knygyno, be vyro ir vaikų, ilgą amžių nugyvenusi Marija mirė gūdžiais 1977 m. Net ir tada paliko pasaulį nuoširdžiai tikėdama, kad jos mylima Lietuva dar prisikels naujam gyvenimui laisvėje: „Buvo viena okupacija, kita, ir praėjo… Praeis ir šita…“

Papasakojau jums Marijos Piaseckaitės-Šlapelienės istoriją, nes ją vis dar myliu. Kaip myliu Juozą Lukšą-Daumantą, kuriame telpa visas didvyriškas lietuvių tautos atsidavimas Tėvynei ir laisvės troškimui. Marija irgi yra toks žmogus – ir jos nematomas frontas taip pat pareikalavo milžiniškos aukos.

Tikiu mūsų visų ateities Lietuva, kurioje berniukai svajotų būti tokiais kaip Juozas Lukša-Daumantas, o mergaitės – tokiomis kaip Marija Piaseckaitė-Šlapelienė. Tai bus drąsių, lygiateisių, išsilavinusių ir kilnių žmonių visuomenė. Tokia Lietuva tikėjo ir Marija: „Visos imperijos žlugo. Žlugs ir šita. Aš to nebesulauksiu, bet tu sulauksi. Kai tai įvyks, įkurk mūsų nameliuose muziejų. Tegul čia lankosi žmonės, tegul jiems čia būna gera, tegul jie džiaugiasi mūsų nameliais.“

Šiemet sukanka 20 metų, kai Pilies gatvėje veikia Marijos ir Jurgio Šlapelių namai-muziejus. Be to, šiemet sukanka ir 110 metų, kai buvo atidarytas garsusis knygynas. Dabar mūsų pareiga ir mūsų privilegija yra puoselėti Marijos atminimą, kalbėtis apie ją ir tęsti jos pradėtus kilnius darbus. Tai galime padaryti tokiu būdu, kuris šiai nuostabiai moteriai ypač patiktų – prisijungę prie akcijos „Knygnešiai 2016“ ir padovanoję provincijos mokykloms knygų, kurias jau perskaitėme: www.knygnesiai2016.lt

Marijos ir Jurgio Šlapelių kapas

Nepraleisk kitų įdomybių, sek mane Facebook’e:

 

Dalintis galima čia:

Valentino dieną ignoruoja snobai ir nuobodylos

vasario 13, 2016
vlntns

Aš pažįstu per daug žmonių, kuriems Šv. Valentino diena atrodo nieko verta – neva ji skirta tik durniams ir vaikigaliams. Tie žmonės, vieni iš jų apsimeta, kad Valentino dienos visai neprisimena ir nepastebi, o kiti prisimena šią dieną tik norėdami apie ją pasakyti ką nors sarkastiško.

Aš negaliu pykti ant šių nelaimingųjų. Kadaise jie labai daug laiko praleido bandydami suprasti Guy Debordo filmus, todėl dabar yra pernelyg išsilavinę ir turi pernelyg gerą skonį, kad galėtų džiaugtis paprastais gražiais dalykais. Neklausykime jų. Mūsų akys dar žiba nuoširdumu, o kasdienybė iš mūsų dar neišpūtė paskutinių vaikystės draiskalų. Todėl geriau papasakosiu, kaip Valentino diena atsirado, ir kodėl turėtume ją švęsti.

Dar daug metų iki Kristaus gimimo senovės Romos pagonys vasario 14 dieną švęsdavo Luperkalijas – persirengdavo dievu Luperku, baidydavo piktas dvasias ir įgydavo sveikatos bei vaisingumo. Buvo tikima, kad šventės minėjimas padės moterims pastoti, o jau pastojusioms lengviau pagimdyti. Taip pat Luperkalijų metu vykdavo loterija – merginos užrašydavo savo vardus ant lapelių ir mesdavo į ąsotį, o jaunuoliai traukdavo po vieną lapelį. Taip jie tapdavo pora iki šventės pabaigos.

Tada gimė krikščionybė. Popiežius Gelasijus I apie 496 m. po Kr. Luperkalijas uždraudė ir jų vietoje nurodė švęsti Šv. Valentino dieną. Bet kas buvo tas Valentinas? Staigmena! Jų buvo du! Iš tikrųjų, tai žinome tiek mažai, kad nėra aišku, ar vasario 14-ąją švenčiame vieno šventojo, ar dviejų skirtingų šventųjų dieną.

Senovinio Italijos Ternio miesto oficialiuose dokumentuose nurodoma, kad vyskupas Valentinas gimė ir gyveno šiame mieste, tačiau 273 m. vasario 14 d. buvo įkalintas ir nukankintas Romoje. Bažnyčios martirologe (kankinių sąraše) užsimenama apie Šv. Valentiną, kuris mirė iš Romos vedančiame kelyje Via Flaminia. Skirtinguose šaltiniuose rašoma, kad Šv. Valentinas buvo nukankintas, nes slapta sutuokdavo įsimylėjelių poras, nors imperatorius Klaudijus II buvo uždraudęs jaunuoliams tuoktis, kad jie taptų kuo geresniais kariais.

Pirmas ryškesnis Šv. Valentino dienos, kaip meilės šventės, paminėjimas yra 1381-1382 metais išleistoje Geoffrey Chaucerio knygoje „Paukščių parlamentas“, kur jis rašė:

For this was on St. Valentine’s Day
When every fowl cometh there to choose his mate
.

Williamas Shakespeare‘as 1600-1601 metais „Hamlete“ rašė:

Tomorrow is Saint Valentine’s day,
All in the morning betime,
And I a maid at your window,
To be your Valentine
.

Šv. Valentino diena visiems laikams išpopuliarėjo XVIII-XIX amžiuje – žmonės masiškai siuntinėjo meilės raštelius paštu, atvirukus ėmė pardavinėti spaustuvės. Iš viso 1835 metais Britanijoje paštu buvo išsiųsta 60000 Valentino dienos atvirukų, nors anais laikais pašto paslaugos buvo gerokai brangesnės nei šiandien.

Tada aš pradedu galvoti. Kai jau kelis šimtmečius žmonija švenčia savo meilę Šv. Valentino dieną, randa tokią nekaltą progą linksmintis, mylėti ir būti laimingais, tai būtinai turi atsirasti apatiškų išglebėlių, kurie įsispiria arogantiškoje pozoje ir ima po nosimi burbėti: „<blablabla> nes ta komercializacija, tai <blablabla> toks kičas, žinai <blablabla> nebent korporacijoms <blablabla> “. Atsipalaiduokite, pupuliai, ir išsiųskite atviruką.

Jūsų pinigai niekur nedings, jie įsilies į mūsų ekonomiką. Jei įsigysite Šv. Valentino dienos atviruką iš smulkaus knygynėlio, megztą širdį iš mugėje prekiaujančios mergaitės ir puokštę rožių iš nedidelio gėlių kiosko, tai dar ir padėsite kažkam siekti svajonės arba tiesiog sudurti galą su galu. Tokioje komercijoje tikrai nėra jokio godumo ir jokios niekšybės.

O jei mylėsite karštai kiekvieną metų dieną, bet vasario 14-ąją apsikeisite mažomis dovanėlėmis ir drauge išeisite į miestą pasilinksminti? O jei būsite vienišas, bet vasario 14-ąją išsiųsite keletą mielų ar juokingų atvirukų? Kas nutiks tada?

Tikrai žinau, kad vienas dalykas pasikeis – pasaulyje tądien bus daugiau šypsenų. Man tai atrodo šimtą kartų svarbiau už kvailą užsispyrimą daryti kitaip nei visi.

 

Nepraleisk kitų įdomybių, sek mane Facebook’e:

 

Dalintis galima čia: