Apsigynėme

lapkričio 1, 2017
Vanagas

Lietuva spalio pabaigoje gynėsi nuo dviejų ryškių informacinio karo atakų. Pirmoji – prorusiškai žiniasklaidos priemonei dizainerio Juozo Statkevičiaus duotas interviu, kuriuo siekiama suduoti smūgį Lietuvos įvaizdžiui. Antroji – ryšių su visuomene specialistės Rūtos Vanagaitės pasisakymai, kuriais siekta sumenkinti Lietuvos partizano, brigados generolo Adolfo Ramanausko-Vanago nuopelnus Lietuvos pasipriešinimo kovų metu. Abi atakos prašėsi būti priskiriamos ne prie atsitiktinių, bet prie sąmoningai suplanuotų informacinio karo veiksmų: puolimas sinchroniškas, eskaluojamas ne tik žiniasklaidos, bet ir pačių pasisakiusiųjų, taip pat lydimas tokių sutampančių aplinkybių, kaip tuo pačiu metu viešojoje erdvėje pasirodžiusi aktyvi Juozo Statkevičiaus kolekcijos pristatymo reklama bei neseniai girdėtas Valstybės istorinės atminties komisijos siūlymas 2018-uosius paskelbti Sąjūdžio ir Adolfo Ramanausko-Vanago metais.

Tiek J. Statkevičiaus, tiek R. Vanagaitės pasisakymuose gausu standartinių informacinio karo požymių: vienu siekta pakirsti piliečių pasitikėjimą Lietuvos valstybe ir jos demokratine santvarka, kitu susilpninti visuomenės pasididžiavimą Lietuvos istorija. Tapo akivaizdu, kad mus puola, tad liko atsakyti į svarbiausią klausimą – o kaip mums sekasi gintis?

Lietuva nėra Rusija. Valstybės institucijos čia suteikia teisę į kitokią nuomonę, todėl J. Statkevičiaus ir R. Vanagaitės durų neišspirs „Aro“ pareigūnai, jie negaus šaukimo į teismą ir zelionkos į veidą. Kaip dera laisviems žmonėms, savo valstybę ir jos istorijos didvyrius mes giname patys, demokratiškai, argumentų ir įrodymų kalba. Todėl pastarosiomis dienomis kilęs vieningas visuomenės pasipiktinimas, komentarų ir straipsnių krūva rodo, kad atakos prieš Lietuvą žlugo, nes mes išmokstame prieš jas kovoti. Tai, kas turėjo būti sėkmingomis ryšių su visuomene kampanijomis, virto didžiulėmis gėdos dėmėmis, didžiuliais pačių užsilietos zelionkos plotais ant J. Statkevičiaus ir R. Vanagaitės reputacijos.

J. Statkevičius dar visai neseniai buvo ne tik garsiausias Lietuvos dizaineris, bet ir neabejotinai prestižinis mados prekės ženklas. Užsiminti, kad nešioji jo kurtą drabužį, būdavo malonu ir gal net kėlė pasididžiavimą. Nuo šiol gali būti kiek kitaip. Nemažai daliai žmonių, kurie įperka dizainerio drabužius, J. Statkevičiaus pasisakymai atrodo kaip bemokslio taksisto kliedesiai. Prastas skonis. Staiga tie klientai nebenori užsiminti, kad nešioja šio dizainerio drabužį (visai kaip nesigirtų, kad lankėsi „Ten Walls“ koncerte), nes susimąsto, kokią žinutę apie juos tai siunčia. Nepainioti meno su politika darosi vis sunkiau. Todėl galime manyti, kad J. Statkevičiaus karjeros kreivė, nors dar laikosi aukštai, pavažiavo žemyn.

Tuo tarpu R. Vanagaitės karjeros kreivė ne tik pavažiavo žemyn, bet pralaužė diagramos rėmus, ištrūko iš knygos puslapių, nušliaužė iki stalviršio krašto ir žnegtelėjo ant grindų. Dar visai neseniai dalis šviesuomenės R. Vanagaitę liaupsino už knygą „Mūsiškiai“, analizuojančią ypač aktualius ir deramai neįvertintus Lietuvos istorijos faktus. Autorės pastangas įvertino ir visuomenė, nes tiražai vis augo, knygos tapo bestseleriais. Viskas subyrėjo į šipulius per keletą valandų. Šiandien nuomonės lyderių akyse R. Vanagaitė jau yra arba suklaidintoji, arba nužudyto didvyrio sąskaita pasireklamuoti siekusi begėdė, arba net Kremliaus marionetė. Vadinasi, Lietuvos priešė. Panašus ir verslo bei pilietinės visuomenės požiūris: leidykla „Alma Littera“ nutraukė bendradarbiavimą su autore, išėmė iš prekybos jos knygas ir pažadėjo atiduoti į makulatūrą, o daugybė piliečių nepritarimą autorės mintims ir palaikymą šviesiam A. Ramanausko-Vanago atminimui išsakė socialinėse medijose žymėdami įrašus hashtagu #AšEsuVanagas ir susirinkdami prie KGB muziejaus uždegti žvakučių, palikti gėlių.

Po kilusių skandalų abu juos sukėlę asmenys nusprendė pasielgti skirtingai. Berašant šias eilutes J. Statkevičius viešai atsiprašė ir teigė: „nesupratau, su kuo kalbėjau, buvau naivus ir manimi pasinaudojo“. Tai gali reabilituoti kūrėją nepriklausomai nuo to, ar atsiprašymas nuoširdus. Tuo tarpu R. Vanagaitė elgėsi taip, kad tik dar labiau save skandintų: išplatino viešą laišką, kuriame ne atsiprašė, o teisinosi ir kaltino; davė interviu užsienio žiniasklaidai, kuriame ir toliau šmeižė A. Ramanauską-Vanagą; atsisakė ateiti į Edmundo Jakilaičio vedamą laidą „LRT forumas“, bet (dėsningai) sutiko dalyvauti liūdnai pagarsėjusios Rūtos Janutienės laidoje. Šias reakcijas iššaukė piliečių veiksmai. J. Statkevičius nebūtų atsiprašęs, o R. Vanagaitė nesiblaškytų kaip atsirišęs balionas, jei ne griežta mūsų kritika.

Visuomenės reakcija į J. Statkevičiaus ir R. Vanagaitės sukurtas informacines atakas buvo vienareikšmė. Reti bandymai užstoti prisišnekėjusius asmenis (Juozą gynė Jurga Lago ir Edita Mildažytė, Rūtą – Tomas Venclova) skambėjo kaip tylus pliaukštelėjimas turgaus aikštėje šeštadienio rytą. Beveik niekas neatsisuko. Tauta pasirodė esanti kaip reta vieninga, o tai teikia vilties, kad tampame vis labiau pilietiški ir vis labiau atsparūs priešiškai propagandai. Ar nepersistengiame? Ar nesielgiame idiotiškai, kai molio šukėje raižome inicialus? Galbūt. Dar tik mokomės atrasti aukso vidurį. Užtat einame teisingu – savigarbos, o ne pataikavimo – keliu.

 

Nepraleisk kitų tekstų, spausk:

 

Tekstas publikuotas: infokarai.lt

Dalintis galima čia:

No Comments

Leave a Reply