Kas pasikeičia po vestuvių?

lapkričio 2, 2017

Mudu radome laiko rimtam pokalbiui prieš pat didžiąją dieną. Draugiškai sutarėme, kad nė velnio nenutuokiame, kas dabar bus. Tik tiek, kad laukia paviršutiniškos permainos – imsim nešioti žiedus, žmona pasikeis pavardę į ilgesnę, o kartu su ja keisis ir tapatybės kortelė, ir pasas. Po vestuvių praeis mėnuo, pirštas jau bus susidraugavęs su žiedu, o žmona vis dar tebebandys susidraugauti su nauja pavarde… Bet lygiai taip pat atrodė, kad susituokus gali niekas nesikeisti. Jei gyvename dviese ir mums gera, tai kokių dar pokyčių reikia? Gal tegul viskas lieka kaip buvę? Logika sakytų: jei abu mylime vienas kitą čia ir dabar, tai duok dangau, kad nepasikeisčiau nei aš, nei tu, nei mūsų meilė.

Pasirodo, yra ne visai taip. Per pirmąsias santuokos savaites mūsų maža komanda patyrė subtilius virsmus. Jie ir tapo visa ko esme.

Pirmasis virsmas: ramybė

Ramybė nėra seksualiausias žmogaus bruožas. Tarp naujienų portalų antraščių vargu ar rasime ką nors panašaus į „Jolanta Leonavičiūtė susprogdino ramybės bombą“. Kokia bebūtų nuobodi, vis dėlto ji yra esminis laimės dėmuo.

Ramybė reiškia, kad nekariauju – gyvenu taikoje su kitu ir, svarbiausia, savimi. Santuoka mums tai padovanoja, santuoka sako: kažkas tave priėmė tokį, koks esi. Ir ne tik šiandien, bet „kai laimė lydės ar vargas suspaus, kai sveikata tvers ar ligos suims“.

Tai reiškia, kad net jei susirietume labai, labai smarkiai – nuo gretimų medžių išlakstys varnos, o katytė slėpsis spintoje tarp drabužių, – netrukus susitaikysime. Galimybė viską baigti nebeegzistuoja. Kad ir kas benutiktų, mes žinome, kad privalome vienas kitą išsaugoti. Laikas tokioms abejonėms, kaip „ar ji tikrai skirta man?“, jau praėjo.

Tai pakeičia kasdienybę. Aš turiu po kojomis tvirčiausią pagrindą – savo naująją šeimą, todėl visi rūpesčiai tėra smulkmenos. Kas benutiktų, kol turime pakankamai meilės ir išminties likti kartu, tol niekas negali mūsų sužlugdyti. Šis žinojimas ir yra mano ramybė.

Antrasis virsmas: pasididžiavimas

Iš pradžių žodžiai „vyras ir žmona“ skambėjo kaip pokštas. Droviai, palengva ėmėme prie jų pratintis. Panašiai, kaip katytė letena tapšnoja anksčiau nematytą vabalą ar butelio kamštelį, vėliau ima juo žaisti, lakstydama po kambarius ir vartydama neatsargiai paliktus daiktus. Taip ir mes su savo naujomis rolėmis.

„Labas, žmona!“ – sakau atsiliepdamas jai telefonu. „Vakar buvom „Foals“ koncerte su… žmona.“ – pasakoju kolegoms darbe. „Pasitarsiu su žmona.“ – atsakau pardavimo agentui, prieš priskirdamas jo numerį prie kontakto, vardu Neatsiliepti.

Dabar šį magišką žodį turbūt naudoju taip pat dažnai kaip jos vardą. Tik iš pradžių tai atrodė kaip žaidimas. Abu greitai supratome – jei tai būtų tik žaidimas, jau būtų atsibodęs. Iš tiesų tai yra pasididžiavimas mūsų naujuoju vyro ir žmonos statusu. Aš didžiuojuosi savo žmona ir tuo, kad esu jos vyras.

Trečiasis virsmas: pagarba

Mes gerbėme vienas kitą ir iki santuokos, net labai. Tačiau tapę šeima išmokome dar geriau įsiklausyti, dar dažniau nusileisti vienas kito laisvei, nuomonei, tikslams. Be to, atradome ir naują pagarbos formą tam, ką sukūrėme.

Šį jausmą galiu palyginti su tuo, ką amerikiečiai jaučia prezidento institucijai arba ką britai jaučia Karūnai. Aš galiu nemėgti valstybės vadovo kaip asmens ir visais klausimais nesutikti su jo pažiūromis, tačiau prezidentui įėjus į kambarį vis tiek atsistosiu. O jei pasiseks pabendrauti, kreipsiuos „Mr. President“. Lygiai taip pat su Britanijos Karaliene – net jei manyčiau, kad ji tik turtinga močiutė, sutikęs Karalienę nusilenksiu ir tylėsiu, kol manęs neužkalbins. Nes aš gerbiu ne tik asmenį, bet ir instituciją, kurią jis atstovauja.

Panašią, tik dar didesnę pagarbą kelia santuoka. Kad ir kaip mane supykdytum, aš pasistengsiu susitvardyti, nes jaučiu pagarbą ne tik tau, bet ir nuo šiol mus siejančiam santuokos ryšiui, kuris yra nepalyginamai didingesnis už mano pyktį. Ši pagarba, kai ją lydi meilė, yra tvirtesnė už karūnos brangakmenius.

Pabaigai

Gaila, bet realybė nėra vien karūnos ir vienaragiai. Per praėjusius metus Lietuvoje išsituokė 8 879 šeimos. Spėju, kad dauguma šių žmonių vestuvių dieną galvojo: „jau mes tai tikrai nesiskirsim“. Taip pat spėju, kad po vestuvių jie irgi jautė ramybę, pasididžiavimą ir didesnę pagarbą vienas kitam.

Laimei, išmintingi senoliai mus iš anksto įspėjo, kad santuoka yra sunkus darbas. Todėl prasidėjusi nuo vilties ir svajonių, mūsų šeima toliau gyvasties semsis ne tik iš emocijų – ji gyvuos valios ir proto pastangomis.

To norėčiau palinkėti mums visiems, tiek dar laukiantiems vedybų, tiek kartu žygiuojantiems jau seniai. Kad įstengtume mylėti net tada, kai klaikiai nesinorės. Kad įstengtume meilės laukti, kai atrodys, kad ji kažkur išėjusi. Tie patys išmintingi senoliai mums pažadėjo: sugrįš.

 

Nepraleisk kitų tekstų, spausk:

 

Tekstas publikuotas: elaima.lt

Dalintis galima čia:

No Comments

Leave a Reply