Mus vienijantis kvapas

sausio 12, 2017
s3sl4ya

 

Mus vienijantis kvapas

galvoju apie mūsų baimę
tą bedugnę laisvųjų žmonių
kurie buvo užmiršę sveikintis nemokėjo
laikytis už rankų gelbėti skęstančiojo
ir šypsotis kvailai kaip šypsomasi
prabilus apie didelę paslaptį
bet laiku susipratus užtilti

kai neramiai po kambarį
po Žemaitijos žolę po Vilniaus asfaltą
klajoja mūsų akys jos mato daiktų šešėlius
todėl kiaušinis joms yra tik lukštas
paukštis tik snapas ir plunksnelės
o draugas tik oda ir akiniai ir žiedas

aš sėdžiu ežero viduryje esu toks mažas
į mane atsimušusios bangos nekeičia krypties
nemoku plaukti bet tai ežeras bijo manęs
ežere kas nutiko? kodėl net tave apsėdo baimė?

sukilęs vėjas siūbuoja nendres išblaško rūką
susiduriame žvilgsniais su per ežerą plaukiančiu briedžiu
jis irgi bijo užmigti bijo tapti šio ežero nosimi
šie nerangūs ragai dar norėtų įstrigti
ne viename tarpušakyje

galvoju apie briedžio ragus
kol jie išdygsta ant mano pakaušio
imu užuosti kiekvieną oro virpesį

išlipęs iš vandens regiu mūsų žmones
kaip be poilsio dirba jų inkstai ir kepenys
kaip dūžta tikėjimas blizga spalvoti stikliukai
regiu savo mūzą jos liaunus ragelius ir amžiną
tikėjimą mano spalvotais stikliukais

žmonės raibuliuoja jie turi savo triukšmą
žmonės raibuliuoja jie turi savo kvapą

kas čia taip kvepia? (klausiu senio
devyniaragio)
– baimė

 

Arnas Aleksandravičius, 2017-01-11

 

Nepraleiskite tekstų, sekite naujienas Facebook’e:

 

Dalintis galima čia:

No Comments

Leave a Reply