Sveiko lietuviškojo feminizmo simbolis: Marija Piaseckaitė-Šlapelienė

vasario 20, 2016

 

Šią Valstybės atkūrimo dieną teko lankytis Rasų kapinėse prie didžiųjų Lietuvos kūrėjų, signatarų p. Basanavičiaus ir p. Vileišio kapų. Ten mano žvilgsnį patraukė vienas paminklas. Patraukė tuo, kad žinojau – jau esu jį kažkur matęs, nors Literatų kalnelyje tąkart lankiausi pirmą kartą gyvenime. Kapas, kuriame guli Marija ir Jurgis Šlapeliai, man atrodė toks matytas dėl to, kad šią Mariją, už mane vyresnę daugiau kaip šimtu metų, kadaise buvau įsimylėjęs. Tada rašiau istoriografinį darbą apie jos gyvenimą ir asmenybę, todėl perskaičiau viską, ką galėjau rasti Universiteto bibliotekoje, lankiausi jos namuose-muziejuje, dūsavau žiūrėdamas į atvaizdus ir, be abejo, mačiau jos kapo nuotrauką.

Mariją Piaseckaitę-Šlapelienę (1880-1977) galima apibūdinti daugeliu vardų – knygininkė, kultūros veikėja, knygnešė, visuomenininkė, verslininkė, aktorė, dainininkė. Man ji pirmiausia yra žmogus, kuris Lietuvą ir lietuvių kultūrą mylėjo labiau už save patį, kuris iškeitė ramų ir sotų gyvenimą į galimybę puoselėti lietuviškumą sunkiausiomis okupacijų sąlygomis. Nes, kaip pati sakė: „Su Lietuva ir Vilniumi skirtis, vis vien kaip žengti į kapus“.

Marija augo bajorų šeimoje, kurioje buvo kalbama lenkiškai, tačiau labai anksti išmoko ir lietuvių kalbą. Tai lėmė pažintis su vikaru Juozapu Ambraziejumi, kuris padovanojo jai lietuviškų dainų rinkinį, draudžiamų knygų apie Lietuvą ir jos istoriją, supažindino su žymiais Vilniaus lietuvių veikėjais. Geriau suvokusi savo lietuviškas šaknis, Marija įsimylėjo lietuvių kultūrą ir Lietuvą.

1900 m. baigė Vilniaus kilmingųjų mergaičių gimnaziją. 1905 m. vaidino pirmajame lietuviškame spektaklyje „Amerika pirtyje“, o 1906 m. atliko pagrindinį vaidmenį operoje „Birutė“. Bendravo su visais žymiausiais to meto kultūros veikėjais, o jos dukrytės krikštatėviu tapo pats dr. Jonas Basanavičius. Kartu su vyru Jurgiu Šlapeliu 1906 m. atidarė knygyną Vilniuje, kuris buvo ne tik vienas pirmųjų, bet ir veikė ilgiausiai, beveik 40 metų. Per tą laiką, deja, tik 9 mėnesius knygynas dirbo nepriklausomoje Lietuvoje – Vilniaus kraštą vis pasikeisdami valdė rusai, vokiečiai, lenkai.

Marija Piaseckaitė-Šlapelienė

Marijos knygyno reikšmė Lietuvai, jos darbai, talentų gausa, doras būdas, charizma ir grožis – tai priežastys, dėl kurių šis žmogus turėtų tapti sveiko lietuviškojo feminizmo simboliu. Prieš gerą šimtmetį, kai daugelyje Vakarų šalių moterys dar neturėjo balso teisės, vedama pašaukimo ir meilės Marija įkūrė verslą, turėjusį milžinišką įtaką Lietuvos kultūrai ir istorijai. Tai yra herojiškas pasiekimas, apytiksliai milijoną kartų lenkiantis populiarius kai kurių feminisčių kliedesius apie kūniškumą ir mėnesines. Marija ieškojo aukštesnės prasmės.

Jos knygynas buvo vienas svarbiausių kultūros ir lietuvybės puoselėjimo centrų Vilniuje, gaudavęs knygų iš viso pasaulio. Jis padėjo aprūpinti mokyklas, gimnazijas, bibliotekas lietuviškais leidiniais, taip pat skolino knygas visiems norintiems už nedidelę kainą. Tai lietuvių inteligentijai ir gimnazijų mokiniams suteikė galimybę skaityti svarbius mokslo ir filosofijos veikalus, literatūros kūrinius lietuviškai.

Greitai knygynas ėmė užsiimti ne tik platinimu, bet ir lietuvių literatūros leidyba. Pirmoji išleista knyga buvo Gabrieliaus Landsbergio-Žemkalnio melodrama „Birutė“. Knygas siųsdavo į Lietuvą – paprastai jos gabentos nelegaliai, slapta vežant per demarkacijos liniją, susitariant su pasienio ūkininkais, plukdant per Nerį. Knygyne darytos kratos, skirtos piniginės baudos, kartą Marija net buvo sulaikyta trims paroms, o dar vėliau ir sumušta, bet knygynas nenustojo veikęs.

Marija Piaseckaitė-Šlapelienė

Karas 1941 m. nusinešė Marijos mylimo vyro Jurgio Šlapelio gyvybę. 1944 m. į užsienį išvyko vaikai Gražutė, Laimutė ir Skaistutis, jų Marija niekada ir nebepamatė, dešimt metų net nežinojo, ar vaikai gyvi. Po karo užgriuvusi sovietų valdžia 1949 m. likvidavo knygyną, visos jo knygos buvo konfiskuotos. Šio knygyno didžiulę reikšmę geriausiai apibūdina nusavintų leidinių kiekis – išvežta net 5 sunkvežimiai (virš 10 tūkstančių) knygų. „Taip man gaila knygyno – lyg savo mylimiausio vaiko, dėl kurio tiek jėgų, sveikatos, darbų paaukota. Atrodė – mirė viskas ir aš miriau“ – rašė Marija.

Likusi viena okupantų stekenamoje Tėvynėje, be mylimo knygyno, be vyro ir vaikų, ilgą amžių nugyvenusi Marija mirė gūdžiais 1977 m. Net ir tada paliko pasaulį nuoširdžiai tikėdama, kad jos mylima Lietuva dar prisikels naujam gyvenimui laisvėje: „Buvo viena okupacija, kita, ir praėjo… Praeis ir šita…“

Papasakojau jums Marijos Piaseckaitės-Šlapelienės istoriją, nes ją vis dar myliu. Kaip myliu Juozą Lukšą-Daumantą, kuriame telpa visas didvyriškas lietuvių tautos atsidavimas Tėvynei ir laisvės troškimui. Marija irgi yra toks žmogus – ir jos nematomas frontas taip pat pareikalavo milžiniškos aukos.

Tikiu mūsų visų ateities Lietuva, kurioje berniukai svajotų būti tokiais kaip Juozas Lukša-Daumantas, o mergaitės – tokiomis kaip Marija Piaseckaitė-Šlapelienė. Tai bus drąsių, lygiateisių, išsilavinusių ir kilnių žmonių visuomenė. Tokia Lietuva tikėjo ir Marija: „Visos imperijos žlugo. Žlugs ir šita. Aš to nebesulauksiu, bet tu sulauksi. Kai tai įvyks, įkurk mūsų nameliuose muziejų. Tegul čia lankosi žmonės, tegul jiems čia būna gera, tegul jie džiaugiasi mūsų nameliais.“

Šiemet sukanka 20 metų, kai Pilies gatvėje veikia Marijos ir Jurgio Šlapelių namai-muziejus. Be to, šiemet sukanka ir 110 metų, kai buvo atidarytas garsusis knygynas. Dabar mūsų pareiga ir mūsų privilegija yra puoselėti Marijos atminimą, kalbėtis apie ją ir tęsti jos pradėtus kilnius darbus. Tai galime padaryti tokiu būdu, kuris šiai nuostabiai moteriai ypač patiktų – prisijungę prie akcijos „Knygnešiai 2016“ ir padovanoję provincijos mokykloms knygų, kurias jau perskaitėme: www.knygnesiai2016.lt

Marijos ir Jurgio Šlapelių kapas

Nepraleisk kitų įdomybių, sek mane Facebook’e:

 

Dalintis galima čia:

1 Comment

  • Reply Sigutė vasario 21, 2016 at 9:33 pm

    Gera skaityti apie TOKIUS ŽMONES. Ačiū.

  • Leave a Reply